Tolerancija – kiek jos yra mūsų visuomenėje?

 

Lietuva – laisva, nepriklausoma valstybė jau 25-erius metus. Galima paklausti : „Ar visi šioje visuomenėje jaučiasi laisvi?“ Deja, ne. Būtent taip pasakytų netradicine laikomos orientacijos žmonės.

Uteniškis abiturientas Lukas NAVIKAS, neslepiantis savo lytinės orientacijos ir besiruošiantis išvykti studijuoti į Didžiąją Britaniją, sako, kad su patyčiomis mokykloje susidurti tekdavo tiek dėl savo orientacijos, tiek dėl kitokio, neįprasto ir nepriimtinu laikomo, elgesio.

Neretai iškyla klausimas: kodėl sunku suprasti skirtingos prigimties žmones, kurie propaguoja kitokį gyvenimo būdą? Ir kažin ar kas pagrįstai užginčys, jog homoseksualūs, biseksualūs ir transseksualūs žmonės nėra verti tolerancijos. Kaip visuomenę, vis dar kupiną paniekos ir diskriminacijos, galima pavadinti laisva? Kiekviena asmenybė yra verta pagarbos, pakantumo bei supratimo.

Patyčios mokykloje prieš LGBT asmenis

2012 metais Europos Sąjungos Pagrindinių teisių agentūros atliktos apklausos duomenimis, net 67 proc. LGBT asmenų Europos Sąjungoje slepia savo lytinę orientaciją mokykloje. Lietuvoje šis rodiklis – aukščiausias visoje ES ir siekia net 81 proc. To paties tyrimo duomenimis, net 88 proc. LGBT asmenų Lietuvoje girdėjo negatyvių pareiškimų mokykloje ar tapo diskriminuojančio elgesio su asmeniu, kuris, kaip buvo manoma, nėra heteroseksualus, liudininkais.

Homofobinės patyčios iš kitų išsiskiria tuo, kad dažniausiai jaunas žmogus neranda paramos ne tik mokykloje, bet ir savo šeimoje. LGBT jaunuoliai neretai slepia savo lytinę orientaciją nuo tėvų, o ją pripažinę neretai yra atstumiami šeimos narių. 2014 metais Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, net 28 proc. LGBT mokinių sakė šeimoje patyrę diskriminaciją dėl lytinės orientacijos. „Požiūris į patyčias tikrai smarkiai keitėsi, kadangi su jomis reikėjo gyventi jau nuo kokios 5 klasės. Užgauliojimai iš pradžių žeidė labai smarkiai ir giliai, – pripažįsta L. Navikas. – Kai supratau, kad tai tik aplinkinių nuomonės, pasidarė daug lengviau. Pamaniau, kodėl patyčios turi mane priversti jaustis blogai.”

Nacionalinės LGBT teisių organizacijos Lietuvos gėjų lygos (LGL) pristatytame leidinyje „Nematomos patyčios: tyrimo Lietuvos mokyklose rezultatai ir rekomendacijos“ vaizduojama Lietuvoje dar menkai pažinta problema: patyčios dėl lytinės orientacijos mokykloje. Knygoje rašoma, kad dažniausiai norint įžeisti vartojami keiksmažodžiai (lesbėpydarasgaidys) yra skiriami asmeniui nepriklausomai nuo jo lytinės orientacijos. Jie sustiprina neigiamą homoseksualių asmenų įvaizdį, nes net pats faktas, kad asmuo pavadinamas gėjumi arba lesbiete, tampa įžeidžiančiu. Daugelio mokinių, dalyvavusių tyrime, teigimu, homofobinės patyčios paliečia ne tik atvirai savo homoseksualumą ar biseksualumą pripažįstančius mokinius, bet ir vaikinus bei merginas, kurie neatitinka stereotipinio vyro ar moters įvaizdžio. Taigi homofobinės patyčios – ne tik homoseksualių ar biseksualių jaunuolių problema.

Vos 17,6 proc. mokytojų (amžiaus vidurkis – 42,3 m.) pritaria lytinės orientacijos atskleidimui ir tikina palaikysiantys atsiskleidusį jaunuolį. Net 17 proc. apklausoje dalyvavusių mokytojų teigė nenorintys savo klasėje mokyti homoseksualių ar biseksualių mokinių ar tvirtino, kad juos mokydami jaustųsi nepatogiai. Kodėl būti tolerantiškais taip sunku? Didžioji dalis mokytojų (67,6 proc. ) atsakė, kad LGBT mokiniai klasėje nekelia problemų. Tačiau kokias šie mokiniai turėtų kelti problemas? Labiau vertėtų paklausti, kiek iš jų patys susiduria su problemomis. Apklausoje dalyvavę mokytojai nemano, jog mokykloje verta atvirauti apie savo lytinę orientaciją.

L. Navikas teigia, kad tada, kai jis mokėsi penktoje – aštuntoje klasėse, žmonių, į kuriuos galėtų kreiptis pagalbos nebuvo, „Turėjau tik pats save“, – sako vaikinas. Vėliau jis susirado draugų bei palaikančiųjų ratą. Daugelio mokinių manymu, homofobijos problemą mokykloje padėtų spręsti lytinis švietimas ir diskusijos. „Sumažinti patyčias mokyklose prieš LGBT asmenis padėtų ir tolerancijos pamokos. Būdų yra įvairių, bet svarbiausia – paaiškinti, kad jausti potraukį kitam savo lyties asmeniui yra normalu, o ne išsigimimas“, – teigia vaikinas. Homofobinių patyčių mokykloje pasitaiko dažnai. Jas yra patyrę aštuoni iš dešimties apklaustųjų mokinių.

Į tyrimo metu pateiktą klausimą, ar saugiai jaučiasi mokykloje, vos 24 proc. mokinių atsakė, kad mokykloje dėl savo lytinės orientacijos jaučiasi saugiai arba labai saugiai. Net 30 proc. LGBT mokinių mokykloje jaučiasi nesaugiai arba visiškai nesaugiai. Išanalizavus respondentų atsakymus, tapo aišku, jog vaikinai dėl savo lytinės orientacijos mokykloje jaučiasi mažiau saugiai nei merginos. Svarbu, kad mokytojai įgytų žinių, padėsiančių efektyviai reaguoti į tokią plačiai paplitusią, bet kartais nepastebimą psichologinio smurto formą kaip homofobinės patyčios. Kiekvienoje mokykloje mokosi bent keli šios pažeidžiamos socialinės grupės nariai, tačiau jų egzistavimas bendruomenėje dažniausiai yra nepripažįstamas.

Homofobijos šaknys

Neapykantos LGBT asmenims šaknų galėtume ieškoti sovietmetyje. „Homoseksualios moterys buvo guldomos į psichiatrines ligonines. Baudžiamajame kodekse buvo įtvirtinta, kad homoseksualūs santykiai yra neleistini“, – pasakoja Tolerantiško jaunimo asociacijos (TJA) pirmininkė Jūratė JUŠKAITĖ.

Jos nuomone, vyresnioji karta seksualinių mažumų situaciją suvokia kitaip nei jaunimas. „Aš netgi nepykstu ir suprantu: mūsų tėvai užaugo, gyveno vienokių vertybių sistemoje. Laikai pasikeitė, staiga viskas pasidarė kitaip. Jiems reikia daugiau laiko persiorientuoti, o gal tai niekada ir neįvyks“, – sakė pašnekovė. Anot jos, pavojingesnis ir problematiškesnis yra tas sluoksnis žmonių, kurie gimę, užaugę nepriklausomoje Lietuvoje, įgiję prestižinį išsilavinimą, tačiau nevertina demokratinių, pilietinių teisių.

Klaidingi stereotipai

L. Navikas teigia, kad labiausiai žeidžia su heteronormatyvumu susiję stereotipai. Pavyzdžiui, kad homoseksualai elgiasi ir atrodo kaip priešingos lyties asmenys, jog vyrams negalima daryti tam tikrų dalykų, nes tai moteriška, arba reikšti emocijų, nes tai mūsų visuomenėje vyrui nedera.

Taip pat klausimai, kuris žmogus santykiuose atlieka vyro vaidmenį, o kuris – moters. Pasak J. Juškaitės, bandoma sprausti į heteronormatyvią dėžutę, teigiant, kad normali pora – tai vyras ir moteris. Galios klausimas taip pat yra vertinamas labai klaidingai – juk vyras lyg ir simbolizuoja galią, todėl neretai klausiama, kas santykiuose yra vyras, kas moteris. „Vyrų poroje, moterimi pavadintas, yra automatiškai tarsi įvardinamas silpnesniu“, – sako J. Juškaitė. Jos manymu, homoseksualumas vis dar bandomas sieti su pedofilija, kartais galbūt specialiai šie terminai yra painiojami.

Sukyla vieni, atsako ir kiti?

Kiekvieno žmogaus įsitikinimai – individualūs, tačiau kelios vertybės turėtų būti bendros visiems. Jūratė Juškaitė teigia, jog organizacijos, siekiančios sukurti šiuolaikišką ir tolerantišką visuomenę, pagrindinės vertybės yra trys: lygybė, įvairovė bei solidarumas. Būtent tokiomis vertybėmis turėtų remtis bei jų nepamiršti visi piliečiai.

Žmonės, nusiteikę prieš LGBT, mano esantys geresni už kitus, tačiau kokiais kriterijais vadovaujantis galima atskirti, kas yra normalu, o kas – ne? Kodėl yra klijuojamos etiketės normaliems ir nenormaliems žmonėms? Mažoms mergaitėms, pavyzdžiui, leidžiama žiūrėti filmus apie vampyrus, nerealias būtybes, kiek keistai formuojančias vaikų pasaulėžiūrą, bet vos prašnekus apie lygias LGBT asmenų, tokių pat realių žmonių kaip ir mes, galimybes, didžioji visuomenės dalis sukyla. Tokiose situacijose jau verta permąstyti savąsias vertybes bei prioritetus. Juk neretai siekiama ne daugiau teisių, o paprasčiausios tolerancijos bei pakantumo.

Galime laikytis senovinių pažiūrų, atsižvelgti į gyvenimo aplinkybes arba tiesiog likti neutralūs. Pastebima ir tai, jog atitinkami veiksmai, kaip LGBT eitynės, sukelia didelį visuomenės nepasitenkinimą. Daugumos nepakantumas skatina bendruomenes sukilti, ir atvirkščiai. Pasak J. Juškaitės, vieni LGBT nariai užsisklendžia, o kiti pradeda veikti. „Priešprieša egzistuoja, situacija netenkina, tokia padėtis gali tapti varikliu, judėjimu, skatinimu ką nors daryti“, – sako TJA pirmininkė.

Kiekvienas LGBT asmenis gali vertinti skirtingai, tačiau viena aišku – aukso vidurio atrasti nepavyks dar ilgai, nors, anot J. Juškaitės, prie lūžio taško visuomenėje įmanoma priartėti. Ir tolimesnė tokių organizacijų kaip TJA veikla yra labai svarbi. „Žmonės daug keliauja, pradeda suvokti atviros ir laisvos visuomenės privalumus, stengiasi tokią visuomenę kurti ir Lietuvoje“, – sako J. Juškaitė.

Kas tu esi, nulemia tai, kaip su tavimi elgiamasi

Per šių metų muzikinius „MAMA“ apdovanojimus ant scenos įteikti prizo užlipo asmuo, atvirai pasisakęs, kad yra homoseksualus. Žiūrovai jį tiesiog nušvilpė. Kas tuo metu arenoje sėdintiems muzikos gerbėjams taip badė akis? Nepatiko asmuo, ar tai, koks jis yra? Minia pademonstravo racionalaus pagrindo neturinčią reakciją.

Kitas pavyzdys – Amerikoje įvykę „Grammy“ apdovanojimai. Dainininkui Sam‘ui Smith‘ui, atskleidusiam savo homoseksualumą, žmonės plojo, o jo padėką savo buvusiam vaikinui, kuris „sudaužė jo širdį ir įkvėpė sukurti albumą, pelniusį jam tiek apdovanojimų”, žiūrovai sutiko nuoširdžiu juoku bei plojimais. Jokios paniekos bei smerkiančių pasisakymų. Kuo mes skiriamės nuo tos publikos? Tolerancijos trūkumu.

Toleranciją galima prilyginti laisvei. „Man labai svarbu jaustis suprastam, gerbiamam, toleruojamam. Tada galiu skleisti žinutę, jog mes visi esame skirtingi, bet lygūs”, – sako L. Navikas, „O smerkimas, patyčios, sustabarėję įsitikinimai yra labai dažni, todėl tolerancijos padedami galėtume bent kažkiek pagražinti visuomenę.“

65 Lietuvos organizacijos pasirašė LGBT draugiškos aplinkos memorandumą, kuriuo įsipareigojo vengti diskriminacijos bei įgyvendinti nuostatas organizacijų viduje. Pasak J. Juškaitės, yra jaunų žmonių, kurie gyvena regionuose, drąsiai kelia problemas, neslepia savo lytinės orientacijos. Keičiasi ir aplinka, ji po truputį tampa tolerantiškesnė. TJA šiandien turi maždaug 260 narių, atsiranda ir viešų asmenų, pasisakančių už LGBT teises.

Mūsų situacija nėra beviltiška, o kas ir kaip keisis, lems visuomenė bei kiekvienas individas atskirai. Laisva valstybe galėsime vadintis tuomet, kai visi žmonės, nepriklausomai nuo jų moralinių, religinių įsitikinimų ar seksualinės orientacijos, galės jaustis lygūs. Ir nebijos drąsiai bei nuoširdžiai ištarti: „Taip, aš jaučiuosi laisvas, gyvendamas Lietuvoje.“

Aut. Milda Kolesnikovaitė

Tekstas publikuotas universitetozurnalistas.lt

FACEBOOK PRANEŠIMAI

Draugiška ir saugi Lietuva LGBT+

  • Demokratinis pasaulis švenčia žmogaus teisių pergales - tokiose valstybėse vis daugiau gyventojų įgyja vienodas teises. Europos Sąjungoje jau liko mažiau valstybių, kuriose nėra galimybės įteisinti bendrą gyvenimą neheteroseksualiose šeimose. Tačiau kur esame mes, lietuviai? Kur link judame,...
  • Netrukus pasaulis minės Tarptautinę žmogaus teisių dieną. Lietuvoje ją pažymime ir su viltimi, ir su rūpesčiu. Šiandien LGBT+ žmonių teisėms Lietuvoje vėl grasinama: visai neseniai Seime 31 parlamentaro registruotas įstatymo projektas, kuriuo siekiama drausti teisę į lyties keitimą. „Norime...
  • Pirmoji Tolerantiško jaunimo asociacijos akademinė vasaros mokykla „Lyčių studijos ir aktyvizmas Vakaruose ir posovietinėse šalyse: teorijos, praktikos, formos” (LYSA) kartu su Vilniaus LGBT+ filmų festivaliu „Kreivės” kviečia į dokumentinio filmo apie AIDS aktyvizmo pradžią JAV...
  • Rugpjūčio 24 d. LR Seime vyks Tolerantiško Jaunimo Asociacijos (TJA) akademinę vasaros lyčių studijų mokyklą „Lyčių studijos ir aktyvizmas Vakaruose ir posovietinėse šalyse: teorijos, praktikos, formos” (LYSA) atidarysianti konferencija. Skirtingų nevyriausybinių organizacijų nariai dalysis...
  • Vasaros pabaiga su TJA ne tik karšta, bet ir labai įdomi! Rugpjūčio 22 d. startuosianti TJA lyčių studijų mokykla LYSA siūlo atvirų paskaitų ir kultūrinių renginių programą visiems! Rugpjūčio 22 d., 19 val. bare “Artistai” kviesime į susitikimą su “Sangailės vasara”...