“Nedrįskite iš manęs šaipytis, privalote į mane žiūrėti rimtai, kaip į solidų diskusijos partnerį” – nesivaržydamas pareiškia beraštis. “Jokios pagarbos kitokiam mąstymui” – širsta tas, kas apskritai nemąsto ir nori, kad jo nemokšiškumas ir/ar silpnaprotystė būtų priimti kaip lygiaverčiai mūsų pašnekovai, o gal net konsultantai.
Norite pavyzdžių? Prašom (atmetus pavyzdžius, viešoje erdvėje ne daug kas liks): dvi knygas (“Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus” ir “Harį Poterį”) perskaitęs individas profesionaliam genetikui aiškina, kas “moksliškai įrodyta”, o kas – ne (mat vakar kaip tik permetė akimis žinutės bulvariniame laikraštyje antraštę), psichologą moko psichologijos (“viskuo kaltas nepilnavertiškumo kompleksas”), istorikui suteikia vertingos istorinės informacijos (“Romos imperiją sužlugdė seksualinis palaidumas”), filosofui siūlo praplėsti akiratį “Siono išminčių protokolais” ir primena, kad “filosofija – išminties meilė”, religijotyrininką siunčia skaityti Biblijos (kurią pats, geriausiu atveju, tik vartė), filologui nurodo stiliaus klaidas (“kažkoks kratinys, rašo čia beleką”), o menininko talentą matuoja jo nutapyto paveikslo spalvų ryškumu.
