Nida Vasiliauskaitė: Šeimyninės metafizikos politika?

„Šeima esminis visuomenės gėris, kylantis iš žmogaus prigimties ir grindžiamas savanorišku vyro ir moters santuokiniu pasižadėjimu skirti savo gyvenimą šeiminiams santykiams kurti – tokiu metafiziniu postulatu prasideda Valstybinės šeimos politikos koncepcijos įstatymo projektas, šiuo metu laukiantis LR Seimo patvirtinimo.

Šeima (skelbia projekto rengėjos Rima Baškienė, Irena Degutienė, Etela Kapickienė ir Vincė Margevičienė) yra „visuomenės pažangos pagrindas“, „tautos išlikimo garantas“ ir netgi „natūralūs socialinis darinys“.

Paskutinysis epitetas, pratęsdamas pavyzdinę oksimoronų (tokių kaip „medinė geležis“, „apskritas kvadratas“, „šlapia ugnis“ ar „sveikas ligonis“) seką, neabejotinai nusipelno metų „auksinės minties“ nominacijos: ak, ponios, socialiniai dariniai NEBŪNA natūralūs, TODĖL jie ir vadinami „socialiniais“ (bet kam jums ta logika, jūs juk savaime, „iš prigimties“ neišklibinamai tvirtai žinote, kas yra ir kas nėra natūralu, o žodį „socialinis“ – kaip ir daugelį žodžių projekto tekste – vartojate dėl solidumo, dėl skambesio).

Tokius tekstus skaityti tiesiog būtina: jei ne dėl metafizinių įžvalgų apie „savaiminį gėrį“ ar antropologinio smalsumo, tai bent dėl neprilygstamai nuoseklios jų autorių mąstysenos. Tarkime, jau pirmame cituotame sakinyje sugebėta „savanorišką pasižadėjimą“ kildinti iš „žmogaus prigimties“, nepasivarginus pagalvoti, kad jau pati savanoriškumo galimybė reiškia „prigimtinės determinacijos“ nebuvimą. Valstybinės šeimos politikos koncepcijos įstatymo projektas pats tai netiesiogiai pripažįsta, nes kuriamas jis tam, kad apsunkintų nenorinčių „pasižadėti“ piliečių gyvenimą ir taip tą „savanorišką pasižadėjimą“ padarytų beveik privalomu („privalomai pasirenkamu“).

Juk, pasak projekto, „Santuoka grindžiama šeima yra istoriškai ir moksliškai patvirtintas patikimiausias institutas, sudarantis geriausias sąlygas visų jos narių visapusiškam ir visaverčiam prigimtinių galių bei socialinių įgūdžių ugdymui/si“ (gaila, rengėjos nepasivargino nurodyti savo šaltinių: kokie mokslininkai, kokių istorinių duomenų ir tyrimų pagrindu patvirtino šitą itin „moksliškai“ suformuluotą tezę?), o vienas iš Valstybinės šeimos politikos koncepcijos tikslų – „atskleisti šeimos išskirtinę vertę asmens ir visuomenės gyvenime“ (ar reikia pridurti, kad valstybė, aiškinanti asmeniui, kas yra vertinga jo gyvenime, su kuo ir kaip jam gyventi, siekianti „apibrėžti šeimos atliekamas funkcijas“ ir sprendžianti, kokie asmenys laikytini vertingais, tikrai nėra demokratinė?).

Kitas fundamentalus projekto teiginys – „Šeima yra vyro ir moters santuokos pagrindu sukurta, artimais giminystės ryšiais susijusi asmenų bendruomenė, valstybės laikoma subjektu“ – netgi visai „netradiciškai“ susiaurina šeimos sampratą, nes susituokę, tačiau neturintys vaikų asmenys pagal šį apibrėžimą į ją nepatenka (jie juk nėra susiję giminystės ryšiais). Parlamentarės, matyt, „nepagalvojo“… “Valstybės laikoma subjektu“? Šeima yra tai, ką valstybė laiko subjektu? O kaip tada su šeimos natūralumu, kuriuo taip tiki projekto rengėjos? Juk sprendimas ką laikyti subjektu yra politinis aktas: skirtingos valstybės tokiu subjektu laiko ir gali laikyti skirtingus darinius (nejau skirtingų valstybių gyventojų skirtinga prigimtis?).

Loginių įdomybių seriją tęsia bandymai „tradicinių vertybių“ (t.y. patriarchalinio šeimos modelio) reanimacijai skirtą projektą grįsti lyčių lygybės principais, čia pat samprotaujant apie „tarpasmeninių santykių pilnatvę“, kurią turėtų užtikrinti „asmenų ir lyčių skirtybių papildomumas“, kitaip tariant, patriarchalinių lyčių vaidmenų (gender roles) reprodukcija (lygybė, gerbiamos ponios, reiškia, kad visuomenė neskaidoma į komplementarias „vyrų“ ir „moterų“ socialines sritis; priešingu atveju, lygybės nėra). Tai toks pat loginis absurdas, kaip „tradicines vertybes“ ginanti ponia (išmokyta komplementarumo, įkūnijanti jį kiekvienu žodžiu, noru ar judesiu), kuri sėdi Seime ir bando kažką pasakyti apie „savaiminį gėrį“, „visuomenės pažangą“, „žmogaus prigimtį“ ar dar kokią kosminio mąsto abstrakciją, t.y. užima vietą, kurią „tradicinės vertybės“ numatė tik vyrams.

Rengėjos apgailestauja dėl „santuokos, kaip vertybės, silpnėjimo“ ir kaltina „kintančias vertybines orientacijas“ (atsiranda „pripažinimas naujų gyvenimo kartu formų, asmens saviraiškos svarba, karjeros ir tvirto materialinio pagrindo siekimas, įsipareigojimų vengimas“). Išvardinti dalykai, matyt, yra blogis, jei jau silpnina tokį absoliutų gėrį kaip santuoka: kur tai matyta – siekti „asmeninės saviraiškos“ ir/ar karjeros, užuot skyrus, kaip siūlo projektas, savo gyvenimą „šeiminiams santykiams kurti“! Iš kur ir atsiranda tokių netikusių piliečių, nenorinčių rinktis to, ką išmintingoji valdžia perša kaip „geriausią pasirinkimą“? Gal juos kažkas suklaidino?

Pats laikas „įgalioti nacionalinį transliuotoją propaguoti šeimos vertybes nušviečiant teigiamus pavyzdžius“ ir „riboti šeimos institutą griaunančius viešumos veiksnius“, ar ne? Savaiminio gėrio ir blogio monopolį, pasak tradicinių damų, juk turi valstybė: kas yra individas, kad juo abejotų? (Keista: tos damos dar ir filosofuoja!)

Nida Vasiliauskaitė

Share:

Susiję tekstai: