Mokymasis visą gyvenimą yra vienas Europos Sąjungos siekinių, užtikrinančių žmogaus gyvenimo kokybę bei jo vietą konkurencija grįstoje šiuolaikinėje visuomenėje. Mokymasis visą gyvenimą skleidžia individo kūrybines galias, skatina novatorišką veiklą, intelektualiai turtina asmenybės bei visuomenės gyvenimą.
Mokymasis visą gyvenimą naikina skirtingų kartų amžiaus ribas, priverstinio išėjimo į pensiją būtinybę, nes žmogus, turintis profesinio ir visuomeninio gyvenimo patirtį, nenusileidžia žinių kokybe jaunam specialistui, dar nespėjusiam išsiugdyti strateginio mąstymo ar bendravimo su žmonėmis diplomatijos subtilybių.
Mokymasis visą gyvenimą iš dalies sprendžia ir darbo jėgos stygiaus problemą: kiekviena visuomenė gali racionaliai naudoti šalia esančių brandžių žmonių žinias ir gebėjimus, užuot juos negailestingai nurašius, užuot plačiai atvėrus vartus nemokytai svetimšalių darbo jėgai.
Individų gebėjimas konkuruoti yra asmenybės kokybės ir vertės matas, todėl Seime pagrįstai buvo nepritarta Švietimo ministro siūlomai Aukštojo mokslo įstatymo pataisai, kurios esmė yra – gerai besimokančiais laikyti tuos studentus, kurie semestrą baigia be akademinių skolų. Šią pataisą rėmė ir studentai, savo pritarimu tarsi sulyginę labai gerai besimokančius ir tuos, kurie vos „ištempia“ sesiją. Taip studentai, aistringai pasisakę už studijų kokybę ir kritika pliekę sustabarėjusius dėstytojus, nutolo nuo aukštojo mokslo kokybės reikalavimų, nuo konkurencijos, su kuria jie tikrai susidurs išėję į gyvenimą.
Mokymosi visą gyvenimą idėja atskleidžia dar ir tai, kad žmonės iš prigimties yra skirtingi. Skiriasi jų intelektas, talentas, emocinis jautrumas, psichologinis įžvalgumas, t.y. tai, ką pats žmogus valios pastangomis ir įgytomis žiniomis gali lavinti.
Plačiau delfi.