Kai susimąstai apie tai, kas įvyko praėjusį savaitgalį, jauti, kad kažko trūksta, kažkas praėjo. Tačiau taip būna kaskart, kai sudalyvauji TJA vasaros stovykloje. Kaip tik todėl galime pasigirti, kad tai jau 5-oji tradicine tapusi stovykla. Lyginant su ankstesnėmis, galima pajusti organizacinius pokyčius, bet atmosfera išlieka ta pati – atvira, draugiška, tolerantiška.
Magijos pasaulis ir taškų rinkimas
Atvykę stovyklautojai pateko į Hario Poterio pasaulį – Hogvartso burtų ir magijos mokyklą. Dalyviai, tapę magijos mokyklos mokiniais, buvo paskirstyti į 4 koledžus. Kiekvienas koledžas turėjo savo prefektus.
Visos stovyklos metu direktorius Dumbldoras, profesoriai Sibilė, Rukna-Baisioji Akis bei Lubinas už aktyvumą ir gerus darbus galėjo skirti koledžams taškų. Tad nuo pat koledžų suformavimo ir iškilmingo taisyklių perskaitymo, prasidėjo rimtos varžybos. Net paprastai neviliojantis indų plovimas tapo geidžiamu užsiėmimu – plovėjai taip galėjo uždirbti taškų savo komandai.
Stovyklos metu atgimė kvadratas, kuris azartiškiems žaidėjams irgi buvo ne tik smagi pramoga, bet ir gera proga uždirbti papildomų taškų. Aktyviausių neišgąsdino nei traumos, nei pertraukėlių metu į aikštelę išbėgantys šokėjai.
Tenka pripažinti, kad ištvermės pareikalavusios organizatorių bei pačių koledžų mokinių sugalvotos užduotys buvo kietas riešutėlis. Po „žąsyčių“ mankštos ir lobio paieškų ne vienas kitą rytą pabudo „medinėmis“ kojomis.
„Sausi“ šokiai
Stovykloje galiojęs sausas įstatymas (draudimas vartoti alkoholį) stovyklos dalyvių neprislėgė. Po įspūdingų magijos pamokų, smagių pusryčių, pietų ir vakarienės Hogvarsto valgykloje, stovyklautojai leido laiką bendraudami, žaisdami ir diskutuodami. Antro vakaro metu romantiškoje prieblandoje peržiūrėtas kol kas paskutinis Hario Poterio filmas bei ankstesnės stovyklos kūrinys – „Ponia Laurencija ir Vaivorykštinis princas“.
Labiau išvargusiems merkėsi akys, o ištvermingiausieji vakarą tęsė judėdami krutėdami pagal kelių didžėjų grojaraščius. Šokiai truko iki 3 valandos nakties, kai netikėtai prie namelio durų pasigirdo „TRIOKŠT“ ir dalis jaunųjų stovyklautojų atsidūrė ant žemės: per didelės socializacijos neatlaikė prieangyje buvęs medinis turėklas. Visi liko gyvi, o stovyklos remontininkai iki išvykimo atrado būdą ir kaip suremontuoti namelį.
Po triokštelėjimo profesoriaus Ruknos paraginti persikraustėme prie ežero, nes, pagal stovyklos taisykles, jau buvo metas nameliuose tildyti muziką. Tačiau nuotykiai nesibaigė… Dvimetrinis vyriškis, ėjęs pro šalį su kibiru vandens laužui gesinti, buvo priblokštas reginio: 20 žmonių visiškoje tamsoje stovėjo vidury pievos užvertę galvas aukštyn. Paklausti, ką veikiam, atsakėm, kad stebim žvaigždes (ir tai buvo gryna tiesa). Teritorijoje, kurioje vyko stovykloje jau penkioliktus metus besilankantis vyriškis tokį vaizdelį pamatė pirmą kartą.
Nors šioje stovykloje buvo daug naujokų, bet tenka pripažinti, kad visų norinčių nebuvo galimybės priimti. Šįkart nepapuolę, nenusiminkite – visiems, kurie neabejingi TJA veiklai ir nori prisidėti, formuojant Lietuvoje pagarbą žmogui, „Hogvardso“ durys anksčiau ar vėliau atsivers.
