Sunku yra teisės aktuose aptikti nuorodų į toleranciją. Net jei ši sąvoka ir minima, tai jos turinys paprastai nėra atskleidžiamas. Lietuvoje tolerancija neturi savo teisinio apibrėžimo.
Matyt, viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl tolerancijos sąvokai skiriamas toks mažas dėmesys teisės aktuose, yra ta, kad ji yra ypač abstrakti, labiausiai susijusi ne su teisės, o su filosofijos, politikos, moralės sritimis. Prieš mėginant apibrėžti toleranciją, tikriausiai nebus netikslu pasakyti, kad daug kam šis žodis yra susijęs su pažiūromis, t.y. koks yra vienų žmonių požiūris į kitus. O kadangi įstatymai negali reguliuoti, kokia turi būti žmonių nuomonė, pažiūros, tai tikriausiai yra pakankamai aišku, kodėl šios sąvokos vengia įstatymų leidėjai.
Lietuvos teisės aktuose apie toleranciją kalbama retai ir gana padrikai. Pradėkime nuo įstatymų. Priminsiu Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad šalies teisės šaltinių sistemoje įstatymas yra pirminis teisės aktas, turintis aukščiausią teisinę galią. Ši galia grindžiama tuo, kad tautos įgalioto įstatymų leidėjo – Seimo – priimtame įstatyme išreiškiama tautos valia svarbiausiais visuomenės gyvenimo klausimais. Įstatymų normose nustatomos bendro pobūdžio taisyklės, o įstatymų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka. Pats pagrindinis, aukščiausios galios šalies įstatymas yra Konstitucija.
Atidžiai paieškojus, Lietuvos įstatymuose galima atrasti keletą sąvokos “tolerancija” vartojimo atvejų. Pavyzdžiui, 2003 m. priimtas ir šiuo metu vis dar galiojantis Jaunimo politikos pagrindų įstatymas nustato, kad jaunimo politika yra kryptinga veikla, kuria, be kita ko, siekiama visuomenės ir atskirų jos grupių supratimo bei tolerancijos jauniems žmonėms. Ši įstatymo nuostata perša mintį, kad jaunimą reikia toleruoti ir kad jaunimo politikos tikslas – paskatinti likusią visuomenės dalį suprasti ir toleruoti jaunimą.
Akivaizdu, kad tolerancijos sąvokos turinys čia neatskleidžiamas, o ir pati įstatymo nuostata ypač abstrakti, programinė, suformuluota kaip siekis, kaip ją konkrečiai įgyvendinti – neaišku, ir dėl to atsakymo gali tekti ieškoti žemesnės galios teisės aktuose. Kitaip tariant, jaunimo politiką Lietuvoje formuojančios ir įgyvendinančios institucijos, įstaigos, organizacijos turėtų veikti taip (bent jau teoriškai, formaliai pagal įstatymą), kad skatintų “toleranciją jauniems žmonėms”. Ką tai reiškia – interpretavimo dalykas, tačiau natūraliai kyla klausimas – nejaugi jaunimas yra kažkokia problema, blogybė, reikalaujanti tolerancijos?
Kitas įdomus pavyzdys – Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. priimtas LTSR spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas, kuris, beje, galiojo iki pat 1996 metų. Jame buvo nustatyta, kad masinės informacijos priemonės laisvai rengia ir skleidžia informaciją. Savo veikloje jos vadovaujasi humanizmo, lygybės, tolerancijos, pagarbos žmogui ir kitomis bendražmogiškomis vertybėmis, padeda plėtoti demokratiją ir viešumą, skatinti visuomenės ir valstybės pažangą.
Atkreiptinas dėmesys, kad dabar galiojančiame Visuomenės informavimo įstatyme užuominų apie toleranciją nebeliko. Vadinasi, įstatymų leidėjas (Seimas) sąmoningai nusprendė, kad galbūt tolerancijos sąvoka pernelyg neaiški, arba pernelyg sunkiai apibrėžiama, arba kad reikalavimas visuomenės informavimo priemonėms būti tolerantiškoms yra perteklinis ir nereikalingas. Tai, žinoma, tik spėlionės, nes tikruosius įstatymo leidėjo (turint omeny, kad tai kolektyvinė institucija) ketinimus ypač sunku nustatyti. Faktas tik tas, kad šiuo metu Lietuvos visuomenės informavimo sistemai tolerancijos reikalavimas nekeliamas, tačiau įstatyme yra įtvirtintų kitų nuostatų, kurios daugiau ar mažiau savo turiniu yra panašios (nors nebūtinai tapačios), pavyzdžiui, visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje kurstomas karas ar neapykanta, tyčiojimasis, niekinimas, kurstymas diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu.
Galiojantis Valstybės tarnybos įstatymas nustato, kad valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas. Kadangi niekur nenustatyta, ką reiškia “būti tolerantiškam”, tai tikriausiai bet kuris valstybės tarnautojas gali susidurti su kebliu klausimu – ką gi konkrečiai jis turi toleruoti ir kada jis bus laikomas tolerantišku, o kada – jau nebe.
Žemesnės negu įstatymai galios teisės aktuose taip pat kartais, nors ir retai, pasitaiko užuominų apie toleranciją. Pavyzdžiui, 2010 m. Seimas nutarimu patvirtino Lietuvos kūno kultūros akademijos statutą, kuris numato, kad Akademijoje ugdoma ir gerbiama kompetencija, profesionalumas, iniciatyvumas, sąžiningumas, tolerancija, pareigingumas ir atsakomybė mokslo ir studijų veikloje. Kaip ta tolerancija ugdoma ir gerbiama, kas ji tokia – vėlgi atviras klausimas. Bet kokiam organui ar institucijai, kuriems tektų pareiga nagrinėti klausimą, susijusią su tolerancijos reikalavimų laikymusi (ypač jei tai ginčas tarp subjektų), pavyzdžiui, teismui ar kokiai nors drausmės komisijai, iškiltų nemenkų sunkumų aiškinant, ar buvo pažeistas reikalavimas “būti tolerantiškam”, ar tolerancija buvo “gerbiama ir ugdoma”. Universalių atsakymų pateikti negalima, kadangi viskas priklauso nuo konkrečios faktinės situacijos.
Kad būtų bent kiek aiškiau, panagrinėkime du atvejus. Pirmuoju atveju įsivaizduokime kokią nors mokslo ir studijų įstaigą, kurios statutas įpareigoja “gerbti ir ugdyti toleranciją”. Tarkime, vyksta paskaita, staiga dėstytojas pareiškia, kad jam nepatinka tam tikros tautybės ar rasės žmonės, jis paaiškina, kodėl, pateikia savo argumentus, auditorijoje užverda diskusija. Po egzaminų paaiškėja, kad visus studentus dėstytojas įvertino vienodai gerai, nepaisydamas jų tautybės ar rasės, nors paskaitų metu jis buvo išreiškęs savo neigiamą nusiteikimą kai kurių tautybių ar rasių atžvilgiu. Antruoju atveju įsivaizduokime, kad atėję į kokią nors valstybės instituciją, pateikiame valstybės tarnautojui savo dokumentą, o šis perskaitęs interesanto pavardę netikėtai klausia: “Jūs lietuvis? Fui, kaip jie man nepatinka, bet ką darysi, toks darbas, teks aptarnauti.” Ir tuomet tas valstybės tarnautojas Jus tinkamai aptarnauja pagal nustatytas procedūras.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad abiem atvejais veikėjai viso labo išreiškė savo nuomonę, požiūrį į kitus asmenis, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kurie padarytų kokią nors įtaką tų asmenų teisinei padėčiai (jų teisėms ir pareigoms). T. y. atskiri asmenys sužinojo, kad dėstytojas ar valstybės tarnautojas jų nemėgsta, tačiau dėl to nepatyrė neigiamų pasekmių (išskyrus, galbūt, neigiamas emocijas), nebuvo faktiškai diskriminuojami, nors ir žinojo, kad į juos žiūrima neigiamai. Tačiau teisinis vertinimas, ar tas įsivaizduojamas dėstytojas ir valstybės tarnautojas pažeidė pareigą “būti tolerantiškam”, gali būti skirtingas. Juk akivaizdu, kad paskaitos metu kilusi diskusija apie tautybes ir rases (ar kitokius žmonių ir jų grupių požymius) gali būti palaikyta tiesiog akademinio proceso dalimi, argumentų mūšiu, kiekvieno žmogaus teisės turėti savo nuomonę išraiška. Tačiau visai kas kita yra tuomet, kai valstybės institucijoje dirbantis tarnautojas, užuot vykdęs savo tiesiogines pareigas, ima reikšti savo nuomonę apie dalykus, apie kuriuos jo niekas neklausia ir kurių vertinti kaip valstybės tarnautojas jis neįgaliotas. Taigi net nepaisant to, kad galbūt interesantas buvo aptarnautas tinkamai ir gavo tai, dėl ko buvo atėjęs, tačiau tas faktas, kad valstybės tarnautojas be jokio pagrindo ėmė reikšti savo nuomonę apie interesantą, galėjo sukelti interesantui neigiamų emocijų, jį įžeisti. Žinoma, galimi atvejai, kai ir tas įsivaizduojamas dėstytojas, nukrypdamas nuo paskaitos temos, ima pasakoti visiškai nesusijusius dalykus, kad, tarkime, jei būtų jo valia, auditorijoje nebūtų nei vieno kitataučio – galima būtų teigti, kad niekas neklausia jo nuomonės šiuo klausimu ir kad jo užduotis yra dėstyti dalyką, o ne vertinti tautybes. Visgi svarbu atkreipti dėmesį, kad abiem įsivaizduojamais atvejais asmenys nepatiria faktinės diskriminacijos – jie tik sužino apie kito asmens neigiamą požūrį į juos.
Tad ar galima būtų teigti, kad diskriminuoti asmenis draudžiama, tačiau toleruoti nebūtina?
Lietuvoje nuo 2003 m. galiojantis Lygių galimybių įstatymas (taikomas ne visose, o tik konkrečiai apibrėžtose srityse) nustato bendrą diskriminacijos draudimą. Tiesioginė diskriminacija įstatyme apibrėžta kaip elgesys su asmeniu, kai lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui (tiesioginės diskriminacijos pavyzdys – darbdavys moka darbuotojoms moterims mažesnį atlyginimą negu darbuotojams vyrams). Netiesioginė diskriminacija įstatyme apibrėžiama kaip veikimas ar neveikimas, teisės norma ar vertinimo kriterijus, akivaizdžiai neutrali sąlyga ar praktika, kurie formaliai yra vienodi, bet juos įgyvendinant ar pritaikant atsiranda ar gali atsirasti faktinis naudojimosi teisėmis apribojimas arba privilegijų, pirmenybės ar pranašumo teikimas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu, nebent šį veikimą ar neveikimą, teisės normą ar vertinimo kriterijų, sąlygą ar praktiką pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis (netiesioginės diskriminacijos pavyzdys – valgykloje, kuri veikia Lietuvoje, priimant į darbą virėjus ar virėjas, reikalaujama, kad jie būtinai mokėtų lenkų kalbą – tokiu būdu darbdavys nors ir taiko šį reikalavimą visiems priimamiems darbuotojams, bet šitoks reikalavimas nėra objektyviai pagrįstas ir asmenys, kurie nėra lenkų kilmės, greičiausiai atsidurtų nepalankioje situacijoje). Analogiškai tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija apibrėžiama ir Europos Sąjungos direktyvose, kurios buvo įgyvendintos priimant Lygių galimybių įstatymą. Tiek 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyva 2000/43/EB, įgyvendinanti vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės, tiek 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 2000/78/EB, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, tiek kiti ES teisės aktai kalba apie diskriminacijos uždraudimą, bet ne apie toleranciją.
Taigi tiek Lietuvos, tiek ES teisės aktuose tolerancijos sąvokos vengiama. Dokumentuose, kurie nėra norminiai teisės aktai (įvairios programos, strategijos ir kt.), šis žodis pasitaiko dažniau, kas dar labiau pabrėžia jo politinę, o ne teisinę reikšmę. Jungtinių Tautų generalinė asamblėja buvo paskelbusi 1995 metus Tolerancijos metais (rezoliucija Nr. 48/126), ir tų metų pabaigoje buvo priimta Tolerancijos principų deklaracija. Ši Deklaracija, kurios įgyvendinimas priklauso tik nuo valstybių geros valios, ypatinga tuo, kad joje pateikiamas tolerancijos apibrėžimas: toleracija – tai pasaulio kultūrinės įvairovės priėmimas ir pagarba jai, (…) tai skirtumų harmonija. Pabrėžiama, kad tolerancija yra ne tik moralinė pareiga, bet ir teisinė būtinybė (ir vis dėlto kyla abejonių, ar galima ką nors priversti būti tolerantišką, jei tolerancijos jausmas žmogui nebuvo natūraliai išugdytas). Visgi manyčiau, kad pati svarbiausia Deklaracijos nuostata yra ta, kad tolerancija nėra nuolaidžiavimas, malonė ar paprasčiausiais atlaidumas, atvirkščiai, tolerancija yra aktyvus, pozityvus požiūris, kurį lemia universalių žmogaus teisių ir laisvių supratimas ir pripažinimas. Kitaip tariant, toleruoti – nereiškia pakęsti, kentėti, ignoruoti ką nors tarsi kokią blogybę, tai reiškia suvokimą ir pripažinimą, kad kitos lyties, tautybės, tikėjimo, seksualinės orientacijos, pažiūrų ar kitų ypatybių turintis žmogus nėra blogesnis, žesmesnis, menkesnis. Žodis “tolerancija” dažnai yra netinkamai suvokiamas ir vartojamas tik žodynine “pakantumo” prasme, žymint reiškinius ar žmones, kuriuos tenka “pakęsti”, nors jie tam “kenčiančiam” asmeniui galbūt labai nepatinka. Vadinamoji pseudotolerancija dažnai suprimityvinama iki tokio lygio, kad apie tam tikrą žmonių grupę kalbama su panieka kaip apie išsigimėlius, ligonius, kuriuos likusi visuomenės dalis, laikanti save ypač moralia, “užjaučia”, jų “gailisi” ir jiems tarsi “atleidžia” už jų “netobulumą” ar “negalią”. Tačiau tai tik tolerancijos regimybė ir mėginimas pridengti viešai reiškiamą neapykantą.
Taigi akivaizdu, kad žmonių nediskriminavimas (nes bijoma įstatymų nustatytų sankcijų) dar nereiškia tolerancijos jų atžvilgiu. Riba tarp tiesiog netoleravimo (t. y. neigiamos nuomonės turėjimo) ir aktyvių veiksmų, siekiant sutrukdyti nemėgstamam asmeniui ar jų grupei visavertiškai naudotis savo teisėmis (diskriminacijos) nėra iki galo aiški. Viena vertus taip yra dėl to, kad norminiuose teisės aktuose nėra pateikiamas tolerancijos, tolerantiškumo apibrėžimas, o kita vertus dėl to, kad nėra aišku, ar tam tikrai atvejais nuomonės išreiškimas nesiimant jokių aktyvių veiksmų (kaip mūsų hipotetiniuose pavyzdžiuose) jau būtų laikytinas diskriminacija (lygių galimybių pažeidimu), ar ne. Net jeigu pripažintume, kad neigiamo požiūrio išreiškimas, dėl ko asmenys gali įsižeisti ar patirti neigiamų emocijų, laikytinas “mažiau palankių sąlygų sudarymu”, t.y. diskriminacija, tai tuomet ir teisinė atsakomybė formaliai turėtų kilti ne už “netoleravimą”, o už diskriminavimą, t.y. visai kitų teisės aktų nuostatų pagrindu. Greičiausiai tektų pripažinti, kad asmuo, kuris netinkamai ir nelaiku, t. y. viršydamas savo įgaliojimus, nepagrįstai reiškia savo neigiamą požiūrį kitų asmenų atžvilgiu, bet niekaip kitaip nevaržo šių asmenų teisių, pažeidžia tik etikos principus ir galėtų būti traukiamas drausminėn atsakomybėn tik už etikos, darbo drausmės pažeidimus, bet ne administracine ar baudžiamąja tvarka (už diskriminaciją). Tačiau kiekvienas atvejis vertintinas individualiai.
Aišku viena – tolerancijos sąvoka nesulaukia įstatymų kūrėjų dėmesio, dėl jos reikšmės taip pat nėra lengva vienareikšmiškai sutarti, Lietuvos teisės norminiuose aktuose žodis “tolerancija” ir jo įvairios formos vartojamas padrikai, nenuosekliai, be to, ši sąvoka, matyt, yra pernelyg deklaratyvaus, vertybinio pobūdžio ir labiau tinkama programiniams, strateginiams dokumentams nei konkretiems ir formaliems teisės aktams, kurie turėtų nustatyti aiškias, suprantamas teises ir pareigas asmenims ir jų grupėms. Kadangi tolerancija gali būti tik išugdyta, o pagarba ir palankus požiūris neįmanomi per prievartą, tai reikia pripažinti, kad teisine prasme toleranciją galima suvokti tik kaip pozityvų siekį ir idealą, o teisinę atsakomybę galima nustatyti ne už pačią netoleranciją (neigiamos nuomonės turėjimą), o tik už aktyvią ir nepriimtiną netolerancijos išraišką (diskriminaciją), kuomet nepagrįstai varžomos kitų žmonių teisės.
Straipsnio autorius Aivaras Žilvinskas. Šis straipsnis yra Tolerantiško jaunimo asociacijos vykdomo projekto „Kovok už save – už LGBT teises“ vienas iš veiklos rezultatų. Projektą remia Nyderlandų karalystės ambasada Vilniuje ir Nyderlandų karalystės užsienio reikalų ministerija.
