Smurtas artimoje aplinkoje yra neapykantos ir nepakantumo pasekmė. Socialinė atskirtis, menkas išsilavinimo lygis, įsigalėję stereotipai kursto neapykantą ir nepakantumą (netoleranciją). Šie reiškiniai bjauroja visuomenės veidą ir žaloja pavienius žmones, o kartais – daro gyvenimą nepakeliamą ištisoms socialinėms grupėms. Tai nėra tušti madingi žodžiai – kalbama apie dalykus, kurie visai neseniai buvo barbariškų genocidų variklis, tai dalykai, kurie iki šiol lemia kraujo praliejimą ir sugriautus gyvenimus.
Apie Lietuvos visuomenės negatyvumą byloja ne tik vieni iš aukščiausių pasaulyje savižudybių rodiklių. Smurtas ir neapykanta seniai tūnojo šešėlyje, buvę tapę normaliu ir nepastebimu gyvenimo palydovu. Tai patvirtina ir iškalbinga smurto artimoje aplinkoje statistika: LR apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymui įsigaliojus nuo 2011 m. gruodžio, jau kitais metais registruota apie porą dešimčių tūkstančių smurto pranešimų, ir kasmet šis skaičius augo maždaug po 10 tūkst. O 2016 m. bendrasis pagalbos centras gavo net 66433 pranešimus apie smurto artimoje aplinkoje atvejus.
Tiek fizinio, tiek psichologinio smurto mastai rodo susiklosčiusių visuomeninių santykių nenormalumą. Šiuo straipsniu nesiekiama analizuoti kompleksines istorines, socialines, ekonomines ir kitokias priežastis, lemiančias socialinę atskirtį ir neapykantos klestėjimą Lietuvoje, bet tik parodomas pats tų neigiamų reiškinių faktas ir mastas, skatinant visuomenę pasižiūrėti į veidrodį ir pradėti veikti nuo savęs, o ne dairytis į tai, ką nuveiks institucijos. Ne valstybė ir ne jos institucijos pirmąja eile atsakingos už tai, kad daugybei žmonių vis dar atrodo normalu auklėti vaikus pasitelkiant skausmą ir fizinę prievartą, kad vis dar įsigalėjęs „tradicinės“ šeimos modelis, kurioje „boba“ turinti „žinoti savo vietą“, arba tas faktas, kad daugybė žmonių didesniais „priešais“ laiko LGBT+ asmenis, nei kad tarptautinę agresiją ir terorizmą praktikuojančias valstybes ir grupuotes.
Diskriminacija yra vienas iš ryškių pavyzdžių, rodančių, kiek daug neapykantos Lietuvos visuomenėje. Iš Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos duomenų matyti (žr. http://hatecrime.osce.org/2016-data), kad daugiausiai neapykantos ir nevienodo požiūrio susilaukia neįgalieji, kitataučiai ir kitų rasių žmonės, musulmonai, čigonai, žydai, taip pat asmenys, kurių lytinė tapatybė ir orientacija nesutampa su dominuojančia. Socialiniai tyrimai ir apklausos Lietuvoje rodo, kad būtent šios grupės išties susilaukia daugiausia neigiamo nusistatymo savo atžvilgiu. Įdomu palyginti ir neapykantos incidentų metinę statistiką tarp šalių: emigrantų iš Lietuvos pamėgta Didžioji Britanija 2016 metais deklaravo (per valstybės institucijas) 80763 neapykantos incidentus. Tuo tarpu Lietuva pranešė Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo organizacijai, kad 2016 metais šalyje užfiksavo vos 20 tokių atvejų.
Galima būtų pagalvoti, kad visa Europos neapykanta susitelkė Britanijoje, kuri fiksavo beveik 81 tūkstantį incidentų, o Lietuvoje neapykantos nėra. Bet iš tikrųjų šie skaičiai byloja ką kita – britai jautriai reaguoja į kiekvieną incidentą ir stengiasi juos fiksuoti ir spręsti instituciniame lygmenyje, tuo tarpu Lietuvoje neapykantos epizodai vis dar ignoruojami, nematomi ir laikomi iš esmės normalaus elgesio dalimi. Paradoksalu, kad Lietuva, kaip šalis, nefiksuojanti neapykantos incidentų, tuo pačiu metu turi 66 tūkst. iškvietimų dėl smurto artimoje aplinkoje per metus.
Pasaulio sveikatos organizacija jau daugelį metų tyrinėja smurtą globaliai. Dar 2002 metų PSO ataskaitoje (World Report On Violence And Health) pažymėta, kad smurtas kasmet lemia daugybę milijardų JAV dolerių vertės nuostolių, kuriuos patiria sveikatos apsaugos, teisėsaugos sistemos, taip pat ekonomika – dėl prarasto produktyvumo. Tai nuostoliai siaurąja prasme. PSO pažymi, kad žmonių praradimų kančios, skausmo, gyvenimo kokybės prasme išmatuoti ir pateikti pinigine išraiška praktiškai neįmanoma, tačiau smurtas pripažįstamas vienu iš didžiausių sveikatos apsaugos sistemos iššūkių.
Išties tiek smurtui, tiek neapykantai galima užkirsti kelią tik tuo atveju, jeigu keisis pačios visuomenės dominuojančios nuostatos, jeigu atsiras daugiau pozityvumo, pagarbos, pakantumo ir solidarumo. Tarpžmogiškosios vertybės visų pirma pradedamos ugdyti nuo individualaus lygmens, taigi pirmiausia priklauso nuo kiekvieno iš mūsų atskirai, ir tik tuomet pereina į šeimyninį, bendruomeninį, visuomeninį ir tarptautinį lygmenis. Todėl šventinio laikotarpio proga kiekvienam linkėtina permąstyti savo asmeninės santykių higienos ir ekologijos būklę bei pasiekti, kad šis permąstymas nebūtų proginis, o lemtų gyvenimo būdo pokyčius smurto ir neapykantos atsisakymo linkme.
Šį straipsnį parengė VšĮ Ante Litteram, vykdydama projektą „Kampanija prieš smurtą pažeidžiamų asmenų šeimose“, kurį finansuoja LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
