Prieš 75 metus, sausio 27 dieną buvo išvaduota Aušvico koncentracijos stovykla. Kiekvienais metais šią dieną pasaulis mini kaip Holokausto aukų atminimo dieną.
Holokaustas – masinis žydų genocidas, neabejotinai žiauriausias skyrius moderniosios istorijos vadovėlyje. Hitleris teigė, kad žydai nepriklauso net žemesniajai rasei ir neturi būti laikomi žmonėmis. Jis tikėjo, jog pasaulį reikia gelbėti, o to pasiekta bus tik išnaikinus visus žydus.
Holokausto metu nužudyti apie šeši milijonai žydų, du trečdaliai visos žydų populiacijos Europoje. Lietuvoje buvo išžudyta apie 96% žydų, apytiksliai 190 000 žmonių.
Tokio masto tragedija negali būti pamiršta ar ištrinta.
Tačiau Nacistinė Vokietija genocidą vykdė ne vien prieš žydų bendruomenę. Siekiant rasiškai ir kultūriškai „išgryninti“ Vokietiją, jie žudė romus, serbus, Lenkijos inteligentus, įvairių tautybių rezistencijos kovotojus, vokiečius, kritikavusius nacizmą, homoseksualus, neįgaliuosius, Jahovos liudytojus ir asocialiais laikytus asmenis.
Tokių aukų priskaičiuojama apie penkis milijonus.
Tiek žydai, tiek visi kiti, užkliuvę Hitlerio Vokietijos įsivaizdavimui, buvo siunčiami į koncentracijos stovyklas, ten žydų skiriamasis ženklas buvo geltona žvaigždė, o rausvas trikampis žymėjo homoseksualus. Lesbietės, tuo tarpu, buvo žymimos juodu trikampiu, (kaip ir prostitutės) kas reiškė „Asocialus“.
1933-1945 m. laikotarpiu buvo suimta tūkstančiai LGBT žmonių, daugiausia homoseksualių vyrų, tačiau taip pat persekiotos ir į moterys. Pagrindiė priežastis, dėl kurios šie žmonės buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas, buvo tai, kad homoseksualai neprisidėjo prie „Arijų“ populiacijos augimo ir „teršė“ Vokietijos vertybes, o teisiniu pagrindu tapo 175 straipsnis, kuriame buvo teigiama, jog „Už nenatūralų lytinį aktą tarp vyriškos lyties asmenų – baudžiama laisvės atėmimu; taip pat gali būti prarastos pilietinės teisės.” 1935 m. šis straipsnis buvo sugriežtintas – „Nenatūralaus” lytinio akto apibrėžimas buvo paliktas SS ir Gestapo interpretacijoms, o būtinybė pateikti neginčijamus homoseksualaus elgesio įrodymus buvo panaikinta.
Iki 1933 m. kai Hitleris perėmė valdžią Vokietijoje, salingoje laisvėje klestėjo daug LGBT barų ir kavinių, veikė LGBT organizacijos. Daugiausia jos veikė Berlyne, Hamburge, Miunchene ir Bremene. Po 1933-ųjų visi šie barai ir visos organizacijos buvo uždarytos, o bet kokios gėjų susibūrimo vietos tapo policijos reidų taikiniu.
Spėjama kad 100000 vyrų buvo suimta kaip homoseksualai. Iš jų 50000 buvo nuteisti, o nuo 5000 iki 15000 – nusiųsti į koncentracijos stovyklas.
Rožinio trikampio, dar žinomu kaip „Rosa Winkel“, antsiuvą nešiojantys kaliniai kentė neapsakomą prižiūrėtojų smurtą, mušimus, seksualinį išnaudojimą ir netgi medicininius eksperimentus. Šiais eksperimentais buvo siekiama „išgydyti“ homoseksualumą – kai kurių jų metu būdavo įsodinamos hormonų kapsulės, kai kurių metu – atliekama kastracija. Jie visais atvejais neturėjo medicininio pagrindo, o tais atvejais, kai žmonės išgyvendavo, jie likdavo sužaloti ir ligoti.
Karui pasibaigus, homoseksualūs žmonės nebuvo laikomi nacių priespaudos aukomis. Kai kurie Amerikos ir Jungtinės Karalystės teisininkai iškėlė reikalavimus, jog nuteisti homoseksualai ir toliau atliktų bausmes, net ir išlaisvinus koncentracijos stovyklas. Didelė dalis jų taip ir liko įkalinti. 1957 m. Anksčiausias Vokietijos teismas nutarė, kad homoseksualai buvo įkalinti teisėtai. Tai sukėlė žmonių baimę kalbėti ir tapo priežastimi to, kad turime labai mažai aukų pasakojimų. Vakarų Vokietijoje 175 straipsnis liko galioti iki 1969 m. Greitai po to, 1970 m. gėdos simboliu tapęs rausvas trikampis buvo perimtas LGBT bendruomenės, kaip kovos prieš homofobiją ir LGBT teisių judėjimo simbolis. Vokietija oficialiai LGBT žmonių atsiprašė tik 2002 m.
Dabar pasaulis visiškai kitokia vieta, tačiau kažkada persekiotos žmonių grupės ir dabar yra vienos iš labiausiai pažeidžiamų. Žydų bendruomenės vėl atsigavo, tačiau iš jų atimta neapsakoma dalis palikimo, o jų istorija pažymėta skaudžiu Holokausto atsiminimu. Tačiau kartais pamirštama, kad nuo to nukentėjo ne viena žmonių grupė. Neapykantos nusikaltimai, ksenofobija, rasizmas, neapykanta ir toliau kartina gyvenimus, su neapykanta susiduria tiek kitataučiai, tiek LGBT asmenys, tiek neįgalieji. Nepamirškime istorijos ir to, jog žmonių skirstymas į vienus ir kitus, į žmones ir „menkesnius už žmones“ pasaulį tik sužalojo ir jokio gėrio mūsų istorijai neatnešė.
Simona Padegimaitė
