Skaidyti žmogaus teises teigiant, kad vienos teisės yra labiau teisės, o kitos – ne, yra įprasta demagogija, kurią skleidžia meluojantys arba teisės dalykų nesuprantantys ir į populizmą linkę politikai. Tokias nuostatas demonstruoja vienas Seimo narys, kuris visais būdais siekia apkaltinti Europos Sąjungą ir pritariančiuosius jos politikai, kuri vienodai gina visų žmonių, tarp jų ir homoseksualių, biseksualių, transseksualių asmenų, teises.
Seimo narys teigia, kad neva „brutalus vaivorykštinių idėjų stūmimas skaldo visuomenę ir pakerta jos esmines, pamatines vertybes, ant kurių ji išsilaikė ir atlaikė Šaltąjį karą“. Žinoma pateikti seksualinę orientaciją kaip kažką „nenatūralaus“ ir nukreiptą prieš kažkokias pamatines vertybes paprasta ir paranku. Juk Lietuvos atveju daugelis žmonių tiesiog nepažįsta homoseksualių žmonių (DELFI užsakymu bendrovei „Spinter tyrimai“ atlikus reprezentatyvę visuomenės nuomonės apklausą paaiškėjo, kad beveik 90 proc. šalies gyventojų nepažįsta homoseksualių asmenų), seksualinę orientaciją suvokia labai paviršutiniškai, o pagrindinis/pradinis informacijos šaltinis yra tie patys populistai/manipuliatoriai. Vis dėlto reikėtų pasakyti, kad seksualinė orientacija yra visiškai įprastas ir normalus dalykas, ir niekas to nei faktais, nei argumentais nepaneigė. Tokią poziciją patvirtina įvairūs tyrimai bei jais paremti sprendimai, kuriuos įtvirtino 194 valstybes vienijanti Jungtinių Tautų Pasaulio sveikatos ir kitos organizacijos. Atkreiptinas dėmesys, kad į pateiktą užklausą, ar homoseksualumas laikytinas liga arba lytiniu iškrypimu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija dar 2010 m. raštiškai pažymėjo, kad „seksualinė orientacija pati savaime nelaikoma sutrikimu“, ir tokia nuostata Lietuvoje taikoma jau nuo 1996 m. (t. y., praktiškai nuo nepriklausomybės atkūrimo). Be to, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas jau daugiau nei dešimtmetį draudžia diskriminaciją, taip pat ir dėl seksualinės orientacijos.
LGBT teisių padėtis – geras bendros žmogaus teisių situacijos indikatorius
Pripažįstu, kad apsaugoti asmenis nuo diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos išties sudėtinga. Todėl, kai valstybės sugeba vienu iš prioritetų iškelti homofobijos panaikinimą ir to dar pareikalauti iš kitų – parodo bendrą tų šalių demokratijos brandą ir tai, kad žmogaus teisių padėtis jose yra geresnė negu tose, kuriose įsitvirtinusi homofobija. Kodėl demokratinė branda aukštesnė? Todėl, kad demokratijos tikslas – garantuoti visų piliečių lygiateisiškumą. Garsus anglų teisininkas Džeremis Benthamas, kritikuodamas tuometę aristokratiją, pasak kurios – vienų žmonių gyvybė yra vertesnė už kitų, rašė: „Kiekvienas žmogus yra vertas pats savęs, ir ne daugiau“. Demokratija, taip pat nėra daugumos diktatas, kaip labai dažnai interpretuojama. Laisvės ir lygybės kompleksiškumą demokratijoje įžvelgė prancūzų mąstytojas Aleksis de Tocqueville, savo koncepcijoje pažymėdamas, kad „neįmanoma išsaugoti laisvės institucijos, nesivadovaujant lygybe kaip esminiu principu ir lozungu“. Bandoma supriešinti mus visus, o vietoje aiškinimo mažiau žinantiems ar besidomintiems socialiniais žmonių santykiais, klojamas raudonas kilimas „putinizmui“ siautėti Lietuvoje. Geresnę žmogaus teisių padėtį tose šalyse įrodo gilus žmogaus teisių sukibimo principas. Dažnai žmonės savyje turi daug tapatybių. Paprastas pavyzdys, kad galėtume lengviau suprasti: kai iškovojama teisė balsuoti moterims, tuomet biseksuali juodaodė moteris, jeigu ji specialiai neribojama kitais būdais, įgauna teisę balsuoti ir kaip biseksuali, ir kaip juodaodė moteris. Geros patirtys, pavyzdžiai, kai siekiama teisių taip pat yra perimami. Pavyzdžiui, moterų, antirasistiniai judėjimai nebūtų tiek daug pasiekę, jeigu žmonės nebūtų išėję į protestus gatvėse (neretai sutapatinami su paradais). Kiek gi ir patys lietuviai būtų žinoję apie realiai egzistuojančius homoseksualius, biseksualius, transseksualius žmones, jeigu jie nebūtų išėję į eitynes už lygybę, nebūtų tiek daug ir intensyviai diskutuota? Juk iki tol buvo žinomas vos vienas kitas visuomenininkas.
Galime rinktis: arba su Europa, arba su putinizmu
Į šipulius byra populistų deklaracijos, neva pagarbos žmogaus teisėms reikalaujantys asmenys „skleidžia neapykantą šeimai, tėvams“, kadangi jų teiginiams (sic!) pagrįsti niekada nenurodomi konkrečių asmenų citatos, nepateikiami argumentai. Įvairios spekuliacijos apie užgriūsiančias „apokalipses“, jeigu bus suteiktos teisės homoseksualiems asmenims, statistikoje toli gražu neatsispindi. Pavyzdžiui, Eurostato duomenimis gimstamumo suminis rodiklis Švedijoje, Nyderlanduose, t.y. šalyse, kuriose įtvirtintos tos pačios lyties santuokos, yra atitinkamai 1,94 (ir nuosekliai auga) bei 1,72, kai tuo tarpu Lietuvoje geriausias dešimtmečio metinis rezultatas yra 1,60. Vidutinis skyrybų reitingas per metus 1000 gyventojų katalikiškoje Lietuvoje lyginant su Švedija bei Nyderlandais taip pat yra labai iškalbingas: Lietuvoje – 3,5; Švedijoje – 2,5; Nyderlanduose – 2,0. Todėl visiškai pagrįstai nepasitenkinimą kelia populizmas, kuriam išrėkti pasitelkiamos tik skambios frazės, tokios kaip – „reikalaujantys leisti gėjų poroms įsivaikinti mūsų vaikus“ ir nepateikiama jokių faktų; bandoma supriešinti mus visus, o vietoje aiškinimo mažiau žinantiems ar besidomintiems socialiniais žmonių santykiais, klojamas raudonas kilimas „putinizmui“ siautėti Lietuvoje. Juk ir pats gąsdinimas, kad gėjai įsivaikins „mūsų“ vaikus, kaip kažkas gerai pastebėjo, labiau panašus į gąsdinimą, kad benamis iš konteinerio ištrauks ir apsivilks kažkieno striukę, kurią tas kažkas ką tik ten ir išmetė.
Kodėl demokratinė branda aukštesnė? Todėl, kad demokratijos tikslas – garantuoti visų piliečių lygiateisiškumą.
Be to, tikrai keistai skamba ir noras nusavinti vaikus, kai teigiama „mūsų“ vaikai. Juk vaikai yra tiesiog vaikai ir valstybėje visi turime rūpintis, kad jiems būtų sudarytos kuo geresnės galimybės nepaisant, ar jų tėvai heteroseksualūs, biseksualūs ar homoseksualūs, nes juk vaikai – valstybės ateities garantas. Priežiūros netekusiems vaikams turime sudaryti prielaidas juos prižiūrėti tiems ir toms, kurie gali užtikrinti meilę, dėmesį, duoną kasdieninę ir išsilavinimą, nes rūšiuodami žmones grįšime į eugenikos laikus, kai nustatinėsime, kuris vaikas yra homoseksualus, biseksualus, heteroseksualus arba gimė homoseksualiems, biseksualiems, heteroseksualiems tėvams. Juolab tyrimai byloja, kad homoseksualūs tėvai neturi jokios įtakos vaiko seksualinei orientacijai. Vienas išsamiausių tokių tyrimų – „Nacionalinis longitudinis lesbiečių šeimų tyrimas“, kuriam vadovauja psichiatrė dr. Nanette Gartrell, yra vykdomas nuo 1986 m. iki šiol.
Pabaigai norėčiau priminti, kad populistiški „šeimos gynėjai“ prieš diktuodami tautai savo taisykles, kaip kiekvienam tvarkyti savo asmeninį gyvenimą, pradžioje tegu apsikuopia savo darže. O Seimo narys tegul nebaugina tautos vaivorykšte, nes ir be jo gąsdinimų esame vieni paskutiniųjų, kurie jos vis dar tebebijo. Be to, norėčiau pasakyti p. Seimo nariui, kad jo pareiškimas apie „pastangas ES vėliavą pakeisti į vaivorykštės spalvas” yra grynai populistinis, bei užtikrinti, kad Europos Sąjungos vėliava nebus nuspalvinta Maskvos herbo spalvomis, net jeigu jo ir kitų į jį panašių veikėjų pažiūros sutampa su putiniškąja pozicija homoseksualių žmonių atžvilgiu.
O dabar pasveikinkime katalikiškąją Maltą, kuri šių metų balandžio 14 d. įtvirtino ir tos pačios lyties partnerystes kaip lygiavertes santuokai ir apimančias leidimą įsivaikinti.
Autorius taip pat yra Seimo narės M. A. Pavilionienės padėjėjas.
Straipsnis publikuotas 2014m. balandžio 16 d. portale Delfi
