Apie tai, kaip atsirado ir keitėsi LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualūs ir translyčiai žmonės) judėjimas ir kaip jam sekasi Lietuvoje. Drįsim iškelti klausimą, ar tikrai viskas tik neišvengiamo progreso linkme?
LGBT judėjimas įgavo pagreitį 7 dešimtmety. Kultūrinės bei socialinės problemos pradėtos suvokti kaip politinės problemos. Reimondas Viljamsas (Raymond Williams’as) tuo metu į politikos sferą įtraukė kultūrą plačiaja prasme. Jaunimas drąsiau kritikavo politinius galios laukus, seksualines ir ideologines konvencijas. Cituodami filosofą Markūzę, jie drąsiai kūrė naują pasaulį, kuriame socialinės ir seksualinės revoliucijos vystėsi išvien.
Taip gimusi naujoji kairė išmokė, kad politinių judėjimų bendrakūrėjai įvairūs, o jų sopuliai ir siekiai – skirtingi. Išsivystę iš klasių kovų judėjimai pradėjo grupuotis į interesų daugybę: juodaodžių kovos už pilietines teises, antroji feminizmo banga, 1968 metų įvykiai Paryžiuje, o taip pat – LGBT eitynės minint Stonewall maištą.
Pirmasis pride kaip protestas
Eitynėms pradžią davė maištas prieš policiją, kuri ilgą laiką persekiojo Niujorko Grinvič Vilidžo gyventojus. Apšnerkštam neprestižinio rajono bare, kur rinkosi kitur pagal to meto įstatymus neaptarnauti queer žmonės, brutalus policininkų elgesys su juodaode lesbiete įžiebė konfliktą, peraugusį į spontaniškų protestų prieš LGBT žmonių priespaudą bangą. Maištas išvirto į revoliuciją: liudininkai – drag karalienės, trans žmonės, lesbietės, gėjai ir kiti heteronormatyvaus pasaulio paraščių gyventojai – pasakoja pirmą kartą pasijutę pakankamai galingi kaip bendruomenė reikalauti pokyčių. Ši galia po metų atgimė pirmosiomis eitynėmis.
Pride transformacija į šventes
Kažkada buvęs politine kova Pride dabar labiau žinomas kaip šventė: balionų vaivorykštės, ant riedančių platformų šokančios divos, galybė spalvų ir triukšmų. Eitynės už lygybę – šventė tarp nesibaigiančių mūšių prieš LGBT žmonių priespaudą, proga pasidžiaugt iškovotom laisvėm, pasijust stipriais bendruose siekiuose. Švęsti savo ‘kreivumą’, skelbti laisvę prieš kaustančias normas, nusimest visuomenės prikurptus vaidmenis – taip! Pagaliau pasidemonstruot į valias: nebijant būt pasmerkta, paniekintu ar net užpultais. Demonstruotis, žinoma, pageidautina, netgi privalu: o kaip kitaip atgręši žudantį heteronormos drakono žvilgsnį į jį patį?
Baltic Pride jau 10 metų. Užaugo, sustiprėjo, išsiplėtė. Prisimenant pirmas eitynes Vilniuje 2010-ais? Keli šimtai spalvotų aktyvistų – nevyriausybininkai, naujosios kairės intelektualai, saujelė politikų, – skubiai pražygiuoja ir atgal į autobusus, ūžiant pasipiktinusiai miniai kitapus tvoros. Tuo tarpu 2016-aisiais: keli tūkstančiai spalvotų aktyvistų, miestiečių, šeimos narių, saujelė politikų ir įžymybių pasklinda pagrindinėje gatvėje, o kavinės centre vaivorykšte vilioja švenčiančius. Pagavom progreso bangą ir dabar jau tik aukštyn!
Ne visai. Gausėjant Pride gretoms gausėja ir norinčių iš judėjimo pasipelnyti. Šūkius keičia prekės ženklų reklamos; diskusijas apie seksualinį išsilaisvinimą – glamūriniai vakarėliai, prieinami toli gražu ne visiems LGBT+ žmonėms.
Štai 2018 m. „Baltic pride [boltik praid]” uždarymo vakarėlis kainavo keturiskart brangiau nei įprastai, o vandens kaina panašėjo į kokteilių.
Gausėja norinčių iš Pride judėjimo ir renginių pasipelnyti
Kodėl verslų parama LGBT džiugina? Jei siekiam neleisti visuomenei apsimesti, kad neegzistuojam, daugiau matomumo pageidautina.
Tą supratę verslai ima matyti LGBT žmones… kaip… rinkodaros galimybę. Štai 2016 metais Vilniuje vienas alkoholio gamintojas dalino vaivorykštės vėliavėles su reklama eitynių dalyviams. Jūs, žinoma, rinksitės prekę, kuri kalba tiesiai jums, jūsų tapatybei? Šiemet Pride atributikos jau galima nusipirkti ir Lietuvos parduotuvėse, o lietuviškoj žiniasklaidoj vis sužiba istorijos apie laimingas gėjų ar lesbiečių šeimas ar karjeras. Bet ar šitas matomumas vienodai apima VISĄ LGBTQIA+ spektrą?
Kiek Pride remiantys verslai iš tiesų draugiški visai LGBT+ bendruomenei? Nedidelis testas. Paimkim LGBT friendly map įmonių sąrašą. Kiek iš jų turi aiškią nediskriminavimo darbe politiką? Kiek užtikrina, kad jų aplinkoje nebūtų neapykantos kalbos? Kiek viešai gina LGBT interesus? Neturi seksistinių, heteronormatyvių reklamų? Kaip reaguosime į įmonę, kuri vilioja klientus vaivorykštės vėliavėle, tačiau nemoka darbuotojams atlyginimų? Kiek, kokios ir kieno teisės taip ginamos?
Tai ar verta solidarizuotis ir dalyvauti renginiuose, kurie tarsi skirti ginti žmogaus teises, bet panašėja į vakarėlį, kur komerciškai patrauklios asmenybės ateina pasididinti savo patrauklumo? Vilnius prie šio klausimo tik artėja. Tačiau turime ir kitų pavyzdžių. Barselonos Pride virstant milžinišku reklamų vakarėliu, dalyvavimo apmokestinimu pasipiktinę aktyvistai ėmė ieškoti alternatyvų. Po plačių diskusijų pasirinktas dviejų eitynių scenarijus: vienos labiau panašios į miesto šventę, kitos – į susibūrimą žmonių, kurie trokšta pokyčių.
Pride yra daug tapatybių
LGBT niekada nebuvo monolitiškas. Reiškėsi įvairias priespaudas patyrę žmones: nukentėję nuo rasizmo, seksizmo, homofobijos, ksenofobijos ir klasizmo. Būtent pasipriešinimas priespaudai yra tas visus siejantis dalykas. Pavyzdžiui, translytis žmogus ieškodamas būsto gali susidurti su panašia nuomininko diskriminacija, kurią patiria ir kitos rasės žmogus. Kuo daugiau žmonių jungsis prie besipriešinančių priespaudai, tuo veiksmingesnė bus ir LGBT judėjimo žinutė: ‘Neleiskime išnaudojimui ir diskriminacijai pasikartoti!’. Pride’s neturėtų nešti naudos vienai privačių interesų grupei. Tai nėra pagal šviesų ar triukšmo lygį vertinamas šou. Kaip sakė Rumunų filosofas Emilis Čioranas: “klausymasis tų, kurie niekada nekentėjo – tai klausymasis triukšmo”. LGBT pride’o metu, vietoje triukšmo aktyvistai siūlo bendruomeniškumą pasaulio paraštėse gyvenantiems žmonėms. Tam yra reikalinga drąsa – drąsa išeiti į gatvę, pasveikinti naujus laimėjimus ir regzti naujas kovas.
Tadas Vinokur, Eglė Tamulionytė, Artūras Rudomanskis
