Žodis “tolerancija” Lietuvoje turi ypatingą prasmę. Jis dirgina, nervina, erzina, perkreipia fizionomijas, drėkina delnus, neleidžia galutinai atrofuotis verbaliniam aparatui ir skatina protestuoti (“Ko čia mums pamokslauja? Atsirado, mat, geresni!”).
Tarsi “toleruoti” reikštų “žavėtis”, o ne pripažinti, kad man nepatinkantys individai, papročiai, pomėgiai, požiūriai, įsitikinimai turi tokią pat teisę ramiai egzistuoti, kaip ir tie, kuriems pritariu, ir atsižadėti agresyvaus noro atvesti netikėlius į “tiesos kelią” kitomis, nei laisva diskusija, priemonėmis. Vis dėlto, netgi tie, kuriems “tolerancija” – keiksmažodis, išmoko ja pasinaudoti. Pasirodo, argumentas ad tolerantiam praverčia tada, kai kitų argumentų nėra, kai apginti pozicijos nesugebama, bet keisti neketinama. Tada, kai norisi paskelbti savo priešiškumą tolerancijai arba nesivaržant deklaruoti elementarų išsilavinimo ir/ar intelekto stygių.
Tikrai, kaip dar butų galima gintis nuo bjaurių subjektų, kurie, neapsikentę, kvailumą pavadina “kvailumu” ir dar į jį pabaksnoja mūsų nosį, jei ne apkaltinant juos “pagarbos kitokiai nuomonei stoka”? Todėl kaltinimą taria lūpos tų, kurie pirmieji (jei tik galėtų) sukištų visus kitaip manančius į beprotnamius, ligonines ar kalėjimus, ar bent apmėtytų akmenimis. Tų, kuriems “tolerancija” reiškia anaiptol ne toleranciją, o reikalavimą pripažinti pagrįstomis obskuranto pretenzijas prisistatyti ekspertu arba demokratijos priešo “demokratines teises” griauti demokratiją.
