
Europos istorija mus moko, kad dominuojanti visuomenės grupė visuomet apibrėžė save per santykį su tuo, ką laikė savo priešu. Kiekvieno kultūrinio ir politinio laikmečio lyderiai savo išlikimo garantu laikė pirmiausia aiškų savų ir priešų įvardijimą. Viskas priklausė nuo dominuojančių interesų, galios ir kuria kryptimi buvo manipuliuojama žmonių tamsumu. Aukomis dažniausiai buvo pasirenkami silpniausi, užnugario neturintys visuomenės nariai: vienišos moterys (raganos), žydai arba čigonai.
Deja, ir šiandien negalime apie tai kalbėti būtuoju laiku. Nepaisant viešai skelbiamos ir įstatymais užtikrinamos visų žmonių lygybės, žmogaus teisių pažeidinėjimas šiandien yra kasdienis ir daugelio netrikdantis faktas.
Stebint, kas darosi šiandien Lietuvoje, neretai apima jausmas, kad Lietuva yra apsėsta sekso manijos. Kartais net atrodo, kad juodosios technologijos naudojamos norint išlieti kažkieno nepatenkintą libido ir dėl to tiek daug skandalų yra siejama su seksu: tariamas Gender Loops projektas darželiuose, įstatymas nepilnamečiams ginti nuo žalingos informacijos, kedininkų batalijos ir linčo teismai, konservatorių verkšlenimas apie šeimos vertybių žlugimą, lytinio švietimo baimė mokyklose. O kas dėl viso to kaltas? Kas tasai žydas, kuris žiurkės pavidalu užnešė marą? Nagi homoseksualai.
Bet ne patys homoseksualūs žmonės yra dažniausiai linkę kalbėti apie seksą ir seksualumą, bet būtent tie dorieji piliečiai vis lipdo jiems „lovos“ arba „miegamojo“ politikos etiketes. „Tegul savo miegamuosiuose daro ką nori, man neįdomu, mes gi nekalbam apie savo sekso nuotykius viešumoje“. Tokius teisingos orientacijos piliečio komentarus neretai palydi reminiscencinis šypsnys. Ir daugelio krikščionių klausos nežeidžia statistika apie skurdą ir samdomų darbininkų žeminimus, bet jie tuoj sujuda, kai kalba eina apie gėjus bažnyčioje meilės artimam kontekste. O konservatoriai net nenori girdėti pasiūlymų, kaip būtų galima pagerinti šeimų situaciją ginant moteris nuo smurto, plečiant darželių tinklą arba finansuojant dirbtinį apvaisinimą, bet nuolat rėkia apie seksą ir jo propagavimo per lytinį švietimą pasekmes.
Pilietinė bendruomenė yra pasidalijusi ne ideologiškai kairės-dešinės spektre, žmonėms nelabai svarbios atrodo socialinės-politinės-ekonominės projekcijos. Mūsų pilietinė bendruomenė yra pasidalijusi į tariamos „tolerancijos“ ir „netolerancijos“ grupes, kurių dalijimosi ašis vėlgi yra susijusi su seksu. Toleruoju-netoleruoju supratimas yra paremtas ne demokratinių vertybių ir žmogaus teisių gynimu (pavyzdžiui, netoleruoju hate-speech, nes kursto smurtą), bet apleliuojant į emocinį ir patirties siaurumą (jis kitoks nei aš, reiškia yra šlykštus).
Net ir aukštus išsilavinimus turintys piliečiai dažnai išsako tokius siaurakaktiškus argumentus kaip: „tai ko jie vis lenda į akis ir kiršina visuomenę, sėdėtų sau ramiai namie ir niekam jie nekliūtų“. Bet taip ir yra – JIE norėtų ramiai sėdėti namie, kad niekas JIEMS nekliudytų ir JIE niekam nekliudytų. Deja, homoseksualių žmonių gyvenimas yra paženklintas slapukavimo, atstūmimo, pažeminimų. Net ir bažnyčios užtrenkia jiems duris. Kiek dar tyliau jie turėtų sėdėti, kad nesuterštų dorų piliečių kasdienybės?
Kiekvienas skriaudžiamos grupės judėjimas prasidėjo būtent nuo pasiryžimo nebekentėti tyliai, o išeinant į viešumą: moterų rinkimų teisės, juodaodžių išsivadavimas iš vergijos, žmonių su negalia reikalavimai lygiaverčio prieinamumo viešose vietose ir kt. Kiekvienu atveju buvo metamas tas pats argumentas: na ko gi jiems/joms trūksta; kam eina čia ir rėkia, skaldo visuomenę? Bet tik dėl to, kad šie klausimai yra metami į viešą diskursą, tik dėl to, kad jie įvairiausiais rakursais yra aptarinėjami, praėjus kuriam laikui iškelta idėja ar problema nebeatrodo kaip tamsi visuomenę griaunanti jėga.
Galų gale, kas gali nuspręsti, kuri visuomenės grupė turi teises ir laisves, o kuri – ne? Dažnas atsakymas – dauguma. Jei dauguma žmonių yra tokie iš prigimties, jeigu dauguma žmonių taip mano, reiškia taip ir yra teisinga. Jeigu vienas Einšteinas mano kitaip, reiškia jis yra išsigimęs ir jo reikia nepaisyti. Kažin kiek linčo teismų kasdien įvyktų Lietuvoje, jei būtent Konstitucija negintų individo nuo minios. Nors daugumai piliečių ir atrodo, kad demokratija yra „daugumos“ valdžia, bet būtent nuo „daugumos“ ir tenka gintis kasdien.
Kai mūsų politikai pradės vykdyti tai, kas jiems yra užduota mūsų Konstitucijoje ir gerbti bei ginti kiekvieną šalies pilietį, gal tada ir pati visuomenė pasidarys jautresnė, pradės ieškoti tikrųjų problemų priežasčių ir būdų jas spręsti. Tam nereikės ant laužo mesti kairiarankių, raganų ar homoseksualų.
Jolanta Bielskienė, NK95, LSDP kandidatė Nr. 72 į Vilniaus m. savivaldą.